Šeimos gyd. Gediminas Burba: apie Lietuvą, JK ir Bahreiną, ypatingą stetoskopą ir bites

Yra žmonių, kurie visą gyvenimą ieško savo vietos – keičia profesijas, kuria naujus verslus, stačia galva neria į naujus pomėgius. Tačiau šeimos gydytojas Gediminas Burba – ne iš jų. Su susižavėjimu klausome jo profesinio kelio istorijos, kuri tokia spalvinga ir įdomi, jog visai pamirštame, kad kalbame apie darbą.

Šeimos gydytojas Gediminas Burba 2000 m. Kauno Medicinos Akademijoje baigė Bendrosios praktikos gydytojo (šeimos gyd.) rezidentūrą, o po dešimtmečio vėl sugrįžo į akademinius mokslus. 2014 m. Jungtinės Karalystės Karališkame Akušerių Ginekologų Koledže baigė podiplominių studijų programą seksualinės ir kontracepcijos srityje, 2016 m. Londono Middlesex Universitete - podiplomines kardiologijos studijas. Paskutinis jo diplomas - 2021 m. data, kuomet gydytojas Gediminas Burba baigė Jungtinės Karalystės Karališkojo bendrosios praktikos koledžo studijas ir tapo Karališkojo bendrosios praktikos koledžo nariu.  

Gydytojau, kada supratote, kad savo gyvenimą susiesite su medicina?

Tėvai pasakoja, kad dar būdamas septynerių tetoms ir dėdėms sakiau, kad užaugęs būsiu gydytoju. Vaikų dažnai klausia, kuo jie bus užaugę – aš užtikrintai žinojau, kad noriu būti gydytoju. Ir tas noras niekur nedingo, nesikeitė nei paauglystės metais, nei vėliau. Iš tiesų gana keista, nes nei šeimoje, nei giminėje gydytojų nebuvo, tad negaliu atsakyti, kas tokį mažą vaiką privertė taip užtikrintai pasirinkti savo kelią. Tiesą pasakius, nebuvo ne tik gydytojų, bet ir farmacininkų, veterinarų – visiškai jokio pavyzdžio savo aplinkoje, kuris būtų mane paveikęs. Neturiu ir kažkokio ryškaus prisiminimo kad būčiau susižavėjęs kokiu gydytoju, pas kurį apsilankiau. Matyt – pašaukimas mane tiesiog surado būnant dar septynerių.

 Na o šeimos gydytojo specializacija – ar žinojote, kad norite rinktis būtent ją?

Kaip turbūt kiekvienas medicinos studentas, aš norėjau būti viskuo: kardiologu, ginekologu, ortopedu. Tačiau situacija susiklostė taip, kad studijavau tuo metu, kai buvo vykdoma medicinos reforma ir labai reikėjo šeimos gydytojų. Sulaukiau pasiūlymo, jį apsvarsčiau ir nusprendžiau, kad noriu. Mane labiausiai patraukė tai, kad šeimos gydytojas žino po truputį apie visas medicinos sritis.

Ar nebuvo neįprasta jums, kaip vyrui, rinktis šeimos gydytojo kelią? Net ir šiandien šioje specializacijoje daugiau moterų nei vyrų.

Mus skatino rinktis būtent šeimos gydytojo specializaciją, o aš pats visiškai nesureikšminau to ir tiesiog rinkausi kas man patiko. Ir iš tiesų niekur – nei Lietuvoje, nei Jungtinėje Karalystėje, nei arabiškose šalyse nejaučiau net menkiausios užuominos kad mano lytis kažkuo neįprasta šiam darbui. Manau kad kai žmogui reikia pas gydytoją – juk dažniausiai ir kreipiasi pacientai kai jau reikia „čia ir dabar“ – tai tokiam žmogui mažiausiai rūpi gydytojo lytis, jis tiesiog nori pagalbos.

Jūsų gyvenimo aprašyme išsilavinimas ties pagrindinėmis studijomis nesibaigia. Po dešimtmečio vėl pradėjote mokytis, tik jau Jungtinėje Karalystėje. Kas pastūmėjo grįžti į studijas?

Tuo metu jau dirbau Jungtinėje Karalystėje kai priėmiau sprendimą vėl studijuoti. Noriu pabrėžti, kad su diskriminacija man niekada neteko susidurti, tačiau jaučiau, kad britai mieliau eina pas gydytojus, kurie turi išsilavinimą, įgytą jų šalyje. Aš ir šiaip esu labai žingeidus žmogus, man nesuprantama, kaip galima tiesiog gyventi gyvenimą neturint jokio tikslo. Tad tuos tikslus susikuriu pats. Iš profesinės pusės, studijos leidžia neužmigti vietoje – reikia ruoštis atsiskaitymams, domėtis naujausiais metodais, tyrimais – turimas žinių bagažas atšviežėja.

Ar šiuo metu irgi studijuojate?

Ne, šiuo metu esu „akademinėse atostogose“ – noriu įsivažiuoti į darbus čia, Lietuvoje. 2020 pabaigoje sugrįžau į Lietuvą, mane namo parvijo koronos virusas. Jungtinėje Karalystėje suvaržymai tuo metu buvo daug griežtesni nei Lietuvoje. Nors man, kaip gydytojui, darbo buvo pakankamai, tačiau buvo uždarytos mokyklos, labai griežta izoliacija. Buvo gaila savo šeimos, o mintis grįžti į Lietuvą buvo jau seniau, tad tiesiog laikau tai sėkmingai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, paskatinusiomis priimti sprendimą, kuriam nebuvome nusimatę konkrečios datos.

Grįžtant prie jūsų išsilavinimo, labai įspūdingai atrodo JK Karališkojo bendrosios praktikos koledžo studijos ir bendrosios praktikos koledžo nario titulas. Papasakokite plačiau.

Jungtinėje Karalystėje medicinos specialistų rengimas yra kiek kitoks nei Lietuvoje. Lietuvoje medikai iš pradžių mokosi visko bendrai, o tada specializuojasi, kai Jungtinėje Karalystėje medikai iš karto mokosi specialybinių dalykų koledžuose. Man šios studijos buvo kaip podiplominės ir aš tapau šio koledžo nariu. Šiai dienai aš jau galiu dalyvauti šio koledžo veikloje, netgi rinkti valdymo organus. Visa tai tampriai susiję su britiška monarchija, jos tradicijos tęstinumu. Iš esmės, tai yra didelė medikų bendruomenė ir čia yra labai didelis skirtumas nuo praktikų Lietuvoje, kur medikai baigia studijas ir viskas, jie paleidžiami į pasaulį dirbti kas sau. O Jungtinėje Karalystėje koledžus baigę medikai gali toliau dalyvauti koledžų veikloje, dirba bendruomenėje.

Papasakokite mums apie Bahreiną. Kaip atsidūrėte tokioje egzotiškoje vietoje?

Tiesiog vieną dieną radau darbo skelbimą – labai sudomino, tad pabandžiau. Su manimi susisiekė, pakvietė pokalbiui, atvykęs apsižiūrėjau ir man pasiūlė kontraktą. Taip paprastai pradėjau dirbti arabiškoje šalyje. Ten praleidau trejus metus, nuo 2014 iki 2017 metų. Patirtis – fantastiška. Iš profesinės pusės, gydytojas turbūt negalėtų daugiau nieko norėti, nes tavo dispozicijoje yra absoliučiai viskas ko reikia gydant bet kurį pacientą. Aš dirbau privačioje klinikoje, kurioje gydėme daug užsieniečių, dirbančių su naftos pramone, ir pats personalas – net iki pačių paprasčiausių pareigų – buvo vien užsieniečiai. Taip buvo daroma specialiai, kadangi klinikoje lankydavosi karaliaus artimiausia šeima, tad buvo siekiama eliminuoti bet kokią galimybę nutekinti informaciją apie karališkosios šeimos sveikatą. Tokioje multikultūrinėje aplinkoje labai daug gauni ir kaip specialistas, nes esi priverstas susidurti su skirtingomis medicinos mokyklomis bendraujant su kolegomis. Nepaprasta patirtis, esu labai dėkingas.

Girdėjome, jog iš šios šalies parsivežėte suvenyrą – ypatingą stetoskopą.

Taip, arabiškose šalyse yra niuansų, ypatingai su pacientėmis moterimis, nes ne visos gali veidą atidengti, sudėtinga net ausis apžiūrėti. Todėl Bahreine visi medikai turi skaitmeninius aukščiausios kokybės stetoskopus, kurie leidžia klausytis paciento per drabužius. Iš tiesų, jie labai patogūs, nes gali įsirašyti girdimą garsą ir, pavyzdžiui, nusiųsti paklausyti kolegai. Su paprastu stetoskopu nebent gali pabandyti papasakoti, kuo keistas tavo girdėtas garsas, kas tikrai nėra tikslu. Pradėjus dirbti su elektriniu stetoskopu aš jau nebenoriu paprasto. Labai patogu ir dabar, pavyzdžiui, kai reikia apžiūrėti mažus vaikus, kurie nėra patys kantriausi pacientai ir jau vien tai, kad reikia apnuoginti nugarą ir pilvą, jiems kelia stresą.

Dirbote Jungtinėje Karalystėje, Bahreine, Lietuvoje. Kokie pagrindiniai mediko darbo skirtumai šiose šalyse?

Pagrindinis skirtumas – darbo krūvis. Lietuvoje darbo krūviai tikrai didžiausi. Privačiame sektoriuje medikai turi daugiau laiko kiekvienam pacientui, tačiau viešajame tikrai suprantu, kodėl pacientai skundžiasi, kad medikas neišklausė, medikas nepažiūrėjo – net neabejoju, kad kiekvienas gydytojas norėtų skirti daugiau kokybiško laiko pacientams, bet jis paprasčiausiai neturi tam galimybių.

Ir vis tik – sugrįžot.

Žinot, tėvynės ilgesys tikrai egzistuoja. Tiek metų pragyvenus užsienyje, atidavus duoklę šalims, kur tobulinausi, jaučiau, kad man metas grįžti. Gal skamba pernelyg romantiškai, bet sakau, kaip jaučiuosi.

O ką veikiate po darbo?

Domiuosi sportu, krepšiniu, kaip ir daugelis lietuvių. Mėgstu žvejoti, nors šiemet tai dariau kol kas tik vien kartą. Iš tiesų dabar daugiau laiko skiriu savo naujam pomėgiui – bitininkystei. Turiu sodyboje pirmąjį avilį, tikrai labai patinka, jau norėčiau antro ir trečio. Pats labai mėgstu medų, tad jį valgysime šeimoje, manau tai ir puiki dovana. Seniai turėjau potraukį bitininkystei tad labai laukiu pirmojo medaus kopinėjimo rugpjūtį. Bitės man kaip meditacija – pasistatau kėdę prie avilio, sėdžiu ir žiūriu kaip jos išskrenda, parskrenda. Mano ramios, lietuviškos bitės darbštuolės.

Gydytojau, dėkojame jums už nuostabų pokalbį ir linkime sėkmės darbuojantis UnaVita klinikoje.

Ačiū jums.